Vyrų emocinis neprieinamumas: akligatvis ar atspirties taškas?
Lapkritis – vyrų sveikatos mėnuo. Lapkričio 30 d. Lietuvos psichologų sąjunga ir Lietuvos psichiatrų asociacija organizavo konferenciją „Vyrų psichikos sveikata“ siekiant atkreipti dėmesį į psichologinę vyrų sveikatą ir veiksmingus pagalbos būdus. Šiame straipsnyje aptarsime, kokios vyrų emocinio neprieinamumo pasekmės ir kokie psichologinės pagalbos būdai vyrams gali būti priimtinesni.
Emocinis neprieinamumas apibrėžiamas kaip negebėjimas reikšti savo emocijų ir atliepti kitų emocijas. Emocijos nepriimamos arba slopinamos. Emocijų nepriėmimo ir slopinimo sąvokos neretai vartojamos sinonimiškai, tačiau tyrėjai (Flyn ir kt., 2010) išskiria, kad emocijų nepriėmimas daugiau susijęs su emocijų vertinimu, o slopinimas su veiksmais, tokiais kaip sportas, tvarkymasis ir kitos veiklos. Dėmesio nukreipimas nuo emocijų į veiklas nėra pats savaime žalingas. Tai svarbi emocijų reguliacijos dalis. Problema atsiranda tada, kai visiškai vengiama emocijų apdirbimo bei įprasminimo, kas dažniau būdinga vyrams negu moterims (Holmes, 2015).
Flynn ir kolegos (2010) aiškinosi, kokios emocijų slopinimo pasekmės vyrų ir moterų tarpe. Pažvelgus į šias imtis atskirai, emocijų slopinimas siejosi su depresijos simptomais vyrų, bet ne moterų tarpe. Vienas galimų paaiškinimų tas, kad moterys ir vyrai emocijas slopina kiek skirtingai. Moterų emocijų slopinimas dažnai susijęs su prosocialiomis normomis, o vyrai dažnai emocijas slopina siekdami atitikti sociokultūriškai primestas vyriško etalono normas, kurioms nemaža dalis emocijų yra svetimos (Butler et al.,2007).
Vyrų įsivaizdavimu, emocijų priėmimas, jų apdirbimas bei savo pažeidžiamumo demonstravimas gali kenkti įsivaizduojamam „vyriškumo“ etalonui. Atsiranda rizika išgyvenamas emocijas slopinti mažiau vyriškumo etalonui kenkiančiais būdais, pvz.: pasitelkiant psichotropines medžiagas. Išgyvenantys depresiją vyrai dažniau nei moterys įklimpsta į kasdienį alhoholio (Crum, Brown, Liang, Eaton, 2001) ar kitų psichotropinių medžiagų (Eaton et al., 2012) vartojimą. Vyrų priklausomybės gali padėti diagnozuoti depresiją, nes dėl anksčiau aptarto emocijų slopinimo vyrai mažiau linkę demonstruoti tipinius depresijos simptomus tokius kaip liūdesys ar verkimas. Vyrams depresija dažniau reiškiasi psichotropinių medžiagų vartojimu, savidestrukciniu ar agresyviu elgesiu (Flaskerud, J.H., 2014). Pats kraštutiniausias savidestrukcinis elgesys – savižudybė. Lietuvoje atlikto tyrimo duomenimis matyti, kad alkoholio vartojimas kaip problemų įveikos būdas turi reikšmingas sąsajas su suicidiškumu (Gailienė ir kt., 2022).
Agresyvus elgesys, psichotropinių medžiagų vartojimas, užsisklendimas išgyvenant emocinius sunkumus greičiau aplinkinius atgraso nei pritraukia. Viena iš liūdesio kaip emocijos paskirčių yra signalizuoti kitiems, kad patiriame sunkumų. Taip gaunama socialinė parama tuo pačiu sustiprinant ir socialinius ryšius. Pastebima, kad partnerystėje vyrai labiau linkę apmąstyti problemas savo galvoje nei dalintis jomis su partnerėmis. Vyrams taip pat sunkiau verbaliai atliepti partnerių jausmus. Dažniau pasitelkiama fizinė – taktilinė komunikacija (Holmes, 2015). Šie išvardyti aspektai gali trukdyti užmegzti ar išlaikyti empatija bei supratingumu grįstus santykius, kurie gali būti reikšmingas depresijos bei kitų psichologinių sunkumų apsauginis veiksnys.
Išgyvenant psichologinius sunkumus, o ypač kai drauge stinga ir palaikančios socialinės aplinkos, atrodytų natūralu kreiptis specialisto pagalbos. Vis tik, kaip akcentuota vyrų psichikos sveikatos konferencijoje, tokia logika vyrams dažnai svetima. Tai lemia visuomenėje gajūs vyriškumo stereotipai, nepasitikėjimas psichologu, taip pat aukščiau aprašyti vyrų emocinio neprieinamumo ypatumai. Atsiduriama tam tikrame akligatvyje: atrodytų, psichologas galėtų padėti, tačiau jo paslaugos prasilenkia su vyrų emocijų reiškimo ypatumais. Kaip išeiti iš šio akligatvio? Džiugu, kad jau egzistuoja sėkmingi šios problemos sprendimo pavyzdžiai. Ko gero plačiausiai žinoma yra vyrų bendruomenė „Gentys“. „Genčių“ bendruomenė buria vyrus ir skatina emocinį sąmoningumą bei savęs pažinimą per vyrams priimtinesnes veiklas tokias kaip vyrų stovyklos bei kitokie bendruomeniški susibūrimai. Užuot bandžius primesti vyriškumo stereotipus ir kultūrines normas kaip priežastį, kodėl vyrai neieško pagalbos, „Gentys“ atliepia lyties diktuojamas vyriškumo tendencijas ir poreikius, ko pasekoje gimsta vyrams patrauklūs bei neformalūs emocinio augimo susibūrimai.
Apibendrinant, vyrų emocinis neprieinamumas gali sietis su depresijos simptomais, padidėjusia suicidiškumo rizika, prastesniais tarpasmeniniais santykiais. Reikia tikėtis, kad vyriškos lyties nulemti emocijų priėmimo ir apdorojimo ypatumai taps ne kliūtimi, o atspirties tašku, padedančiu didinti vyrų emocinį sąmoningumą, o taip pat atrasti vyrams priimtinesnius ir naudingesnius psichologinės pagalbos būdus.
Šaltiniai
Crum, R. M., Brown, C., Liang, K-Y., & Eaton, W. W. (2001). The association of depression and problem drinking: Analyses from the Baltimore ECA follow-up study. Addictive Behaviors, 26, 765-773.
Eaton, N. R., Keyes, K. M., Krueger, R. F., Balsis, S., Skodol, A. E., Markon, K. E., Grant, B. F., & Hasan, D. S. (2012). An invariant dimensional liability model of gender differences in mental disorder prevalence: Evidence from a national sample. Journal of Abnormal Psychology, 121(1), 282–288.
Flaskerud, J.H. (2014). Depression in Men: Issues for Practice and Research. Issues in Mental Health Nursing, 35:635–639, 2014
Flynn J. J., Hollenstein T. & Mackey A. (2010). The effect of suppressing and not accepting emotions on depressive symptoms: Is suppression different for men and women?
Gailienė, D., Skruibis, P., Dadašev, S., Grigienė, D. (2022). Savižudiškumo tendencijos ir sociokultūriniai suicidinės rizikos veiksniai Lietuvoje: Rekomendacijos Nacionalinę
Ir Regioninę Savižudybių Prevenciją Kuriančioms Institucijoms. Vilnius: Vilniaus Universitero Leidykla.
Holmes, M. (2015). Men’s Emotions: Heteromasculinity, Emotional Reflexivity, and Intimate Relationships. Men and Masculinities, 18(2), 176-192.
Informaciją parengė psichologė A. Antanaitytė.