Šiuolaikinės technologijų galimybės sparčiai plečia psichologinės pagalbos prieinamumą. Išmaniųjų technologijų pagalba galima ne tik konsultuotis su specialistu, bet ir padėti sau pačiam. Psichologinė savipagalba – tai paties asmens vykdoma psichologinė intervencija pasitelkiant numatytam tikslui skirtas ir įrodymais grįstas priemones, tokias kaip knygos, vadovai, garso, vaizdo įrašai, kompiuterinės programos ir kt. (NICE, 2004). Psichologinė savipagalba gali ypač pasitarnauti žmonėms, kurie gyvena atokesniuose geografiniuose kampeliuose ar drovisi ieškoti pagalbos įprastu, tiesioginiu būdu. Tačiau kartais gali kilti klausimų, ar psichologinė savipagalba gali būti veiksminga be specialisto įsiterpimo?
Internetinė psichologinė savipagalba gali būti efektyvi gydant įvairius psichikos sutrikimus (Barak, Hen, Boniel-Nissim, & Shapira, 2008; Andersson et al., 2014). Eimontas ir kolegos (2018) nusprendė ištirti, ar internetinė savipagalba, skirta adaptacijos sutrikimui gali būti efektyvi ir be specialisto pagalbos. Pasitelkta BADI (internetinė streso valdymo programa) intervencija, sudaryta iš 12-os pratimų ir 4-ių modulių: atsipalaidavimo, laiko valdymo, dėmesingo įsisąmoninimo bei santykių stiprinimo. Pratimų atlikimo trukmė nuo 5-ių iki 15 min. Pratimus ir jų atlikimo dažnumą rinkosi patys tyrimo dalyviai. Viena dalyvių grupė pratimus atliko be specialisto pagalbos, o kita grupė pabaigusi pratimą galėjo parašyti su pratimu susijusį klausimą ar komentarą klinikiniam psichologui. Psichologai neturėjo savo priskirtų dalyvių ir galėjo atsakyti tik į vieną klausimą ar komentarą. BADI programa pasirodė efektyvi ir pagerino tyrimo dalyvių savijautą. Tačiau tyrėjų hipotezė, kad kontaktas su psichologu padidins programos poveikį nepasitvirtino. Vis tik, negalima teigti, kad kontaktas su specialistu neturėjo jokios įtakos: pastarojoje grupėje iš tyrimo atkrito mažiau dalyvių nei grupėje, kuri su specialistu nebendravo. Apskritai, nors šis tyrimas ir parodė, kad geri savipagalbos rezultatai galimi ir be specialisto, kontaktas su specialistu, kaip minėta, buvo gana ribotas, neasmeniškas, kas neleidžia deramai įvertinti, kuo naudingas gali būti specialisto įsiterpimas savipagalbos intervencijose.
Berger ir kolegos (2011) eksperimentiškai palygino specialistų prižiūrimą ir neprižiūrimą savipagalbą, skirtą asmenims, sergantiems depresija. Skirtingai nei aukščiau aptartame Eimonto ir kolegų (2018) tyrime, šiame eksperimente prižiūrimos savipagalbos dalyvių grupė buvo pastiprinama grįžtamuoju ryšiu iš terapeutų, o taip pat galėjo elektroniniais laiškais kontaktuoti su terapeutu kada panorėję. Grįžtamojo ryšio dalyviams pavyzdys: „Man paliko įspūdį, kaip intensyviai dirbai su neigiamomis mintimis <…> Ir toliau taip tęsk. Jei turi klausimų, drąsiai rašyk“. Nepaisant gautos terapeuto paramos, ši grupė nuo kitos dalyvių grupės, kuri paramos negavo, reikšmingai nesiskyrė. Vis tik, abi dalyvių grupės prieš pradėdamos programą turėjo interviu pokalbius telefonu, tad negalima teigti, jog savipagalbos grupė be terapeuto nepatyrė jokios specialistų įtakos. Tyrėjai mano, kad šis telefoninis interviu sumažino iš tyrimo atkritusių dalyvių skaičių, tai reiškia – veikė motyvuojančiai. Krebber ir kolegų (2017) tyrime, kuriame savipagalbos programoje dalyvavo vėžiu sergantys asmenys, vienas dalyvis pasidalino: „<…> Jie tau skambina. Tai, žinoma, daugiau motyvacijos atlikti užduotis <…> man tai buvo paskatinimas stengtis, kiek tik sugebu“.
Apibendrinant matome, kad psichologinė savipagalba gali būti veiksminga ir be psichologo paramos. Vis dėlto, stokojant motyvacijos ar susiduriant su išties sudėtingais vidiniais sunkumais specialistas gali būti reikšmingas palaikydamas ir skatindamas motyvaciją pokyčiams.
Informaciją paruošė: psichologė Agnė Antanaitytė