Menu Close

Vaikų profilaktinių skiepijimų kalendorius

Užkrečiamosios ligos – viena svarbiausių asmens ir visuomenės sveikatos problemų visame pasaulyje. Nors pasiekta didelė medicinos pažanga ir sukurtos profilaktikos ir gydymo priemonės, šias ligas neretai būna sudėtinga kontroliuoti ir dar sunkiau likviduoti. Visuotinai pripažinta, kad skiepijimai yra ekonomiškai veiksmingiausia intervencija į visuomenės sveikatą. Skiepijimas, siekiant suvaldyti vakcinomis valdomas užkrečiamąsias ligas, yra viena iš užkrečiamųjų ligų kontrolės prioritetinių priemonių. Vaikų ir suaugusiųjų profilaktinis skiepijimas − tai viena iš sveikatos priežiūros sričių, kuri visame pasaulyje finansuojama iš valstybės biudžeto, neatsižvelgiant į šalies ekonominio išsivystymo lygį.

Skiepijimas nuo užkrečiamųjų ligų − tai ne tik asmens apsauga nuo užkrečiamosios ligos, bet ir svarbus kiekvienos šalies ekonominio bei socialinio vystymosi veiksnys. Visame pasaulyje imunizacijos strategija laikoma prioritetine. Pasaulio sveikatos organizacija (toliau – PSO) strateginės patariamosios imunoprofilaktikos ekspertų grupė (toliau – ekspertų grupė) apžvelgė pasaulio šalių pasiekimus imunoprofilaktikos srityje, pripažinta, kad padaryta daug reikšmingų darbų vakcinomis valdomų ligų kontrolės srityje, tačiau pažymėta ir tai, kad dar reikia pastangų šiems pasiekimams įtvirtinti ir stiprinti. Ekspertų grupė pabrėžė, jog nacionalinė politika turi būti įgyvendinama taip, kad imunoprofilaktika būtų neatsiejama pirminės sveikatos priežiūros dalis. PSO pasauliniame vakcinacijos veiksmų plane primenama, kad skiepijimai yra ir turėtų būti pripažįstami ne tik kaip esminė žmogaus teisės į sveikatos priežiūrą dalis, bet ir kaip asmens, visuomenės ir valdžios pareiga. Apsaugoti nuo vakcinomis valdomų užkrečiamųjų ligų vaikai turi geresnes saviraiškos galimybes. Tai tampa dar svarbiau paauglystės amžiuje ir suaugus. Gerai veikianti imunoprofilaktikos sistema yra svarbi gerai veikiančios visos sveikatos apsaugos sistemos dalis. Sėkmingas ilgalaikių skiepijimų programų įgyvendinimas visame pasaulyje lėmė ženklų vakcinomis valdomų ligų sergamumo ir mirtingumo sumažėjimą. 

Naujagimiai, kūdikiai ir vaikai valstybės lėšomis skiepijami nuo vakcinomis valdomų užkrečiamųjų ligų: nuo tuberkuliozės, hepatito B, kokliušo, difterijos, stabligės, poliomielito, tymų, raudonukės, epideminio parotito, B tipo Haemophilus influenzae infekcijos, pneumokokinės infekcijos, B tipo meningokokinės infekcijos, rotavirusinės infekcijos.

Norint, kad ligos, kurių išvengiama skiepijant, neplistų bendruomenėje, būtina užtikrinti didelį skiepijimo mastą. PSO duomenimis, skiepijimo mastas, leidžiantis valdyti užkrečiamąsias ligas, yra ne mažiau kaip 90–95 proc. paskiepytų vaikų.

Kuo daugiau tėvų/globėjų neskiepija savo vaikų, tuo didesnis ligų plitimo pavojus. Apsisprendimas neskiepyti vaiko didina riziką ne tik nepaskiepytam vaikui, bet ir visai bendruomenei. Būtina žinoti, kad kiekviena vakcinomis valdoma liga gali išplisti Europos regione, nes visų šių ligų sukėlėjai tebecirkuliuoja viename ar kitame pasaulio regione. Kartais ligos, kurių galima išvengti skiepijant, sukelia infekcijos protrūkius, t. y. daugiau susirgimo atvejų per tam tikrą laiką ir tam tikroje vietovėje. Kartais užtenka vieno susirgimo vakcinomis valdomos ligos atvejo, kad bendruomenė turėtų pagrindo susirūpinti. Vienas iš pavyzdžių yra tymai – geriausiai iš užkrečiamųjų žmogui žinomų ligų. Ši liga labai greitai plinta tarp imuniteto jai neturinčių žmonių. Daugeliu atvejų neįmanoma iš anksto žinoti, kaip sunkiai persirgs ta ar kita liga jūsų vaikas. Kartais tėvai/globėjai baiminasi skiepyti vaikus sureikšmindami po skiepijimų nepageidaujamas reakcijas.

Sveikatos priežiūros ar farmacijos specialistai apie įtariamą nepageidaujamą reakciją į imuninį vaistinį preparatą turi pranešti Valstybinei vaistų kontrolės tarnybai prie Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijos (toliau − VVKT) bei Užkrečiamųjų ligų ir AIDS centrui (toliau – ULAC). Kasmet ULAC registruojama iki 50 nepageidaujamų reakcijų į imuninius vaistinius preparatus po maždaug 800 tūkstančių tokių preparatų pavartojimo epizodų.

Vaikų profilaktinių skiepijimų kalendorių galite parsisiųsti čia

-T u b e r k u l i o z ė (BCG vakcina)-

Tuberkuliozė (TB) – tai infekcinė liga, kurią sukelia tuberkuliozės mikobakterija, perduodama lašeliniu būdu. Pagrindinis TB šaltinis yra žmogus, sergantis atvira plaučių TB. Infekcija dažniausiai pažeidžia plaučius, bet taip pat gali pažeisti ir kitus žmogaus organus ar audinius: smegenis, inkstus, kaulus ir stuburą. Tinkamai negydant, išsivysto aktyvi tuberkuliozės forma, kuria susirgus mirtingumas siekia 50 proc. Labai svarbu kovojant su tuberkuliozės plitimu ir kartu siekiant stabilizuoti bei sumažinti sergamumą TB šalyje – anksti įtarti tuberkuliozę. Tuberkuliozės požymiai priklauso nuo to, kurioje kūno vietoje dauginasi ligos sukėlėjas.

BCG vakcina Pasaulio sveikatos organizacijos duomenimis, skiepijimai BCG vakcina neturi esminės įtakos, užkertant kelią TB plitimui tarp gyventojų, tai neapsaugo nuo susirgimų plaučių TB, tačiau skiepijant kūdikius kuo jaunesniame amžiuje juos galima apsaugoti nuo susirgimų itin sunkiomis TB formomis. Taip pat tyrimais nustatyta, kad skiepijimai BCG vakcina, prieš tai neatlikus tuberkulino testo, yra saugūs. Pasaulio sveikatos organizacija rekomenduoja šalims, kuriose registruojamas didelis sergamumas TB, skiepyti BCG vakcina vaikus kaip galima greičiau po gimimo (Lietuvoje naujagimiai skiepijami 2–3 dieną)., vėliau 1 ir 4 mėnesį.

-H e p a t i t a s B (Hep.B)-

Virusinis hepatitas B  – tai hepatito B viruso sukeltas kepenų uždegimas. Virusinis hepatitas B – užkrečiamoji (arba infekcinė) liga. Šios ligos sukėlėjas – hepatito B virusas pažeidžia kepenis, sukeldamas uždegimą, kuris gali pereiti į kepenų cirozę ir pirminį kepenų vėžį. Daugiau kaip trečdalis pasaulio gyventojų turi hepatito infekcijos serologinių žymenų (t. y. turėjo sąlytį su virusu, bet pasveiko), o 350 milijonų yra lėtiniai hepatito infekcijos nešiotojai. Lietuva priklauso vidutinio endemiškumo zonai – 80 tūkst. žmonių yra lėtiniai infekcijos nešiotojai. Europoje kasmet užsikrečia apie 1 milijonas žmonių. Užsikrėtus hepatitu, didžiausia viruso koncentracija nustatoma kraujyje, mažesnė kituose organizmo skysčiuose. Imlumas virusiniam hepatitui B yra visuotinas, o tai reiškia, kad visi nepasiskiepiję nuo hepatito asmenys gali užsikrėsti šiuo virusu.

Hepatito B virusas nustatomas beveik visuose užsikrėtusio žmogaus organizmo skysčiuose. Ypač pavojingas užsikrėtusio žmogaus kraujas ar kiti skysčiai su kraujo priemaiša. Hepatitu kur kas lengviau užsikrėsti nei žmogaus imunodeficito virusu (ŽIV), nes jo infekcinės savybės šimtą kartų didesnės nei ŽIV.

Virusinis hepatitas B plinta: per visų rūšių lytinius santykius, per kraują (perpilant kraują ar jo produktus); per užkrėstas adatas, leidžiantis narkotikus į veną, atliekant tatuiruotes, veriant auskarus; naudojantis užsikrėtusio asmens dantų šepetėliu, skutimosi mašinėle, manikiūro reikmenimis. Iš motinos vaisiui – užsikrėtusi hepatitu motina gali perduoti virusą nėštumo ir gimdymo metu. Negalima užsikrėsti čiaudint, kosint ar sveikinantis.

Patikima apsaugos nuo infekcijos priemonė yra vakcinacija (skiepai). Lietuvoje nuo 1998 metu pradėti skiepyti visi naujagimiai. Tyrimų duomenimis, įskiepijus visą vakcinos kursą (tris dozes), užtikrinama apsauga mažiausiai 15 metų, o kai kuriais atvejais gali tęstis ir visą likusį gyvenimą.

-D i f t e r i j a-

Tai viena iš sunkiausių, ūmi oro lašiniu būdu plintanti užkrečiamųjų infekcinių ligų, pasižyminti dideliu mirtingumu. Difteriją sukelia difterijos lazdelė (Corynebacterium diphtheriae ir Corynebacterium ulcerans). Tai mikroorganizmas, ypatingas tuo, kad į aplinką išskiria stiprų nuodą (toksiną), kuris ir sukelia visus difterijai būdingus ligos požymius bei pažeidžia įvairius organus, taip sukeldamas įvairias ligos komplikacijas.

Žmogus yra vienintelis difterijos infekcijos šaltinis. Šia liga užsikrečiama nuo sergančio žmogaus, sveikstančio ligonio ar bakterijų nešiotojo per kvėpavimo takus  – kosint, čiaudint, kalbant (oro lašiniu būdu). Difterija taip pat galima užsikrėsti naudojantis asmeniniais sergančiojo daiktais, indais ar fizinio kontakto metu, per infekuotus maisto produktus, tačiau šie ligos plitimo būdai labai reti.

Difterijos simptomai paprastai pasireiškia per 2–5 dienas nuo užsikrėtimo (gali svyruoti nuo 1 iki 10 dienų). Kai kuriems difterija užsikrėtusiems asmenims jokie simptomai nepasireiškia, tokie žmonės vadinami ligos nešiotojais, nes jie gali difterija užkrėsti aplinkinius. Liga prasideda ūmiai. Pradžioje difterijos simptomai panašūs į kitų bakterinių nosiaryklės ligų: pakyla temperatūra, skauda gerklę, ypač ryjant, būna silpna, sumažėja apetitas, pykina gali būti jaučiamas nemalonus kvapas iš burnos. Difterija sergantiems asmenims gali būti sunku kvėpuoti, jiems patinsta kaklo limfmazgiai, vargina sausas kosulys. Kaklo patinimas paprastai yra sunki ligos forma. Difteriją nuo kitų ligų skiriantis požymis yra tirštos, pilkos gleivinės apnašos (plėvės) ant ryklės, tonzilių, gomurio. Ligos komplikacijas sukelia mikroorganizmo gaminamas toksinas, kuris su krauju patenka į visus organus. Toksino poveikiui ypač jautrios širdies raumens, inkstų, nervinio audinio ląstelės, todėl ligos eiga būna sunki ir neretai baigiasi mirtimi.

Kaip apsisaugoti nuo difterijos? Veiksminga difterijos profilaktika – vakcinacija. Pagal Lietuvos vaikų profilaktinių skiepijimų kalendorių kūdikiai skiepijami: 2, 4, 6 ir 18 mėnesių ir 6–7 bei 15–16 metų vaikai. Vėliau palaikomosios vakcinos dozės suaugusiesiems rekomenduojamos kas 10 metų. Tik visavertis ir reguliarus skiepijimas gali garantuoti patikimą apsaugą nuo difterijos.

-S t a b l i g ė-

Stabligė – tai ūmi įvairaus stiprumo raumenų spazmais pasireiškianti liga. Stabligės sukėlėjas – tai bakterija Clostridium tetani, kuriai nereikia deguonies ir kuri gamina sporas, atsparias aplinkos veiksniams (karščiui, šalčiui, saulės šviesai), todėl sporos išlieka gyvybingos nuo kelių mėnesių iki kelerių metų. Stabligės sukėlėjai yra labai plačiai paplitę gamtoje. Jų yra įvairiausių gyvūnų, taip pat ir žmogaus žarnyne.  Su išmatomis patenka į dirvožemį ir jame sporų pavidalu gali išbūti gyvybingi ilgą laiką.

Stabligės sukėlėjas, į žmogaus organizmą patekęs per burną, ligos nesukelia. Grėsmė susirgti kyla tada, kai stabligės sukėlėjas ar jo sporos patenka į žaizdą, ypač – į dirvožemiu užterštas gilias durtines žaizdas. Pavojingos yra bet kokios žaizdos, kurios gali atsirasti dėl stiprių nudegimų. Kartais stabligė pasireiškia po sunkiai nušalus galūnes, nusiplikius. Patekę į gilią žaizdą, stabligės sukėlėjai pradeda gaminti stiprų nuodą, kuris ir sukelia raumenų spazmus. Sergantieji stablige aplinkiniams nepavojingi. Tai viena iš nedaugelio ligų, kai nuo ligonio žmonės neužsikrečia.

Pirmieji ligos požymiai užsikrėtus dažniausiai pasireiškia po savaitės, bet gali pasireikšti ir po kelių dienų ar mėnesių. Sukėlėjas, patekęs į anaerobines sąlygas (gilios durtinės žaizdos), pradeda daugintis ir gaminti egzotoksinus. Toksinas paveikia įvairias nervų sistemos struktūras. Tai sukelia stiprius raumenų susitraukimus, kitus simptomus. Liga prasideda laipsniškai. Pirmieji ligos požymiai gali būti trumpalaikiai raumenų trūkčiojimai, „tirpimas“ užkrato patekimo vietoje. Vėliau liga pasireiškia įvairaus stiprumo raumenų spazmais. Šie spazmai būna labai skausmingi, jų trukmė – nuo kelių sekundžių iki kelių minučių, o jeigu spazmai apima didelių raumenų grupes, būna tokie stiprūs, kad nuo jų lūžta kaulai, nuo kramtomųjų raumenų spazmų lūžta dantys. Dėl sunkių traukulių priepuolių gali ištikti hipoksija ir mirtis.

Kaip apsisaugoti nuo stabligės? Patikimiausia stabligės profilaktikos forma – skiepai. Kūdikiai stabligės vakcina skiepijami kartu su difterijos ir kokliušo ar dar daugiau komponentų turinčiomis vakcinomis. Paaugliai ir suaugusieji stabligės vakcina skiepijami kartu su difterijos vakcina. Vėliau palaikomosios vakcinos dozės suaugusiems rekomenduojamos kas 10 metų. Traumas patyrusiems asmenims, kuriems stabligės vakcina seniai nebuvo skiepyta, ji skiepijama kartu su serumu ar imunoglobulinu nuo stabligės.

-K o k l i u š a s-

Kas yra kokliušas? Kokliušas – tai ūmi infekcinė liga, kuriai būdingi spazminiai kosulio priepuoliai. Susirgus šia liga pirmaisiais gyvenimo metais gali būti pavojingų komplikacijų.

Kas yra ligos sukėlėjas? Ligą sukelia Bordetella pertussis bakterija. Sukėlėjas kolonizuoja viršutinių kvėpavimo takų gleivinę ir pradeda skirti toksinus, kurie pažeidžia gleivinę ir sukelia uždegimą. Nors mikroorganizmas ir nepatenka į kraujotaką, tačiau labai sutrikdo kvėpavimo takų veiklą.

Kaip užsikrečiama kokliušu? Žmogus yra vienintelis kokliušo infekcijos šaltinis. Užsikrėtęs kokliušu žmogus suserga per 5–21 dieną (dažniausiai per 7–10), bet inkubacinis laikotarpis gali užtrukti ir iki 42 dienų. Kokliušas plinta oro lašiniu būdu, t. y. kai sveikas imlus žmogus įkvepia greta esančio infekcijos šaltinio išskirtų kokliušo lazdelių. Kokliušo lazdelės išsiskiria su mažiausiais seilių lašeliais ligoniui kalbant, čiaudint, ypač – kosint. Kokliušu serga įvairaus amžiaus vaikai, ypač greitai užsikrečia kūdikiai ir naujagimiai, bet dažniausiai serga vaikai nuo 1 iki 5 metų. Daugiausia sergančiųjų – vėlyvą rudenį, žiemą ir ankstyvą pavasarį. Dažniausiai serga neskiepyti ar netinkamai paskiepyti vaikai. Be to, skiepai apsaugo žmogų nuo kokliušo ne daugiau kaip 10 metų, todėl pastaruoju metu labai padaugėjo susirgimų kokliušu suaugusiųjų bei vyresnio amžiaus vaikų grupėje. Kokie yra kokliušo simptomai? Pradžioje kokliušas niekuo nesiskiria nuo kitų kvėpavimo takų ligų: šiek tiek pakyla temperatūra, vaikas pradeda kosėti. Liga vystosi laipsniškai vis stiprėjant simptomams. Ilgainiui kosulys tampa priepuolinis. Sergant kokliušu, toks kosulio priepuolis gali trukti nuo kelių net iki keliolikos minučių, neretai priepuoliai baigiasi vėmimu. Per parą gali ištikti nuo kelių iki keliolikos ar net kelių dešimčių tokių priepuolių. Po sunkių ilgalaikių spąstinio kosulio priepuolių dėl smegenų hipoksijos ir kvėpavimo centrų perdirginimo gali sustoti kvėpavimas. Kokliušu itin sunkiai serga kūdikiai. Jiems daug dažniau pasitaiko tokios komplikacijos kaip išvarža, plaučių uždegimas ar encefalopatija. Sergant itin sunkiomis kokliušo formomis galimi smegenų pažeidimai, lemiantys ilgalaikius neurologinius liekamuosius reiškinius ir net mirtį. Kaip apsisaugoti nuo kokliušo? Veiksmingiausia kokliušo prevencija – skiepijimai. Pagal Lietuvos vaikų profilaktinių skiepijimų kalendorių nuo kokliušo skiepijami kūdikiai nuo 2 mėnesių amžiaus. Per pirmuosius metus vaikai paskiepijami tris kartus, vėliau – sulaukus pusantrų metų. Vakcina taip pat skiriama ikimokyklinio amžiaus vaikams.

-P o l i o m i e l i t a s-

Kas yra poliomielitas? Poliomielitas – tai ūmi virusinė infekcija, tipiškais atvejais pasireiškianti dvibange ligos eiga ir ūmiu vangiu raumenų paralyžiumi. Poliomielito sukėlėjai priklauso Pikorna šeimos enterovirusų genčiai. Tai RNR turintys virusai. Yra žinomi trys poliomielito viruso tipai. Infekcijos šaltinis – tik žmogus, dažniausiai – užsikrėtę asmenys be klinikinės simptomatikos. Pagrindinis plitimo būdas – fekalinis oralinis. Užsikrečiama per maistą, vandenį, nešvarias rankas. Didžiausias virusų kiekis išmatose būna pirmomis dienomis, o virusas gali išsiskirti 3–6 savaites ar ilgiau. Poliomielito inkubacinis periodas trunka 3–35 dienas, dažniausiai 7–14 dienų. Būdinga dvibangė ligos eiga. Liga prasideda ūmiai, simptomai gali būti panašūs į respiracinę infekciją. Ligai vystantis kyla antroji banga, kuri pasireiškia paralyžiais. Ši forma pasireiškia tik 1–4 proc. visų užsikrėtusių asmenų. Paralyžiai dažniausiai nesimetriški, dažniau pažeidžiami kojų nei rankų raumenys ir stambūs raumenys dažniau negu smulkūs. Sveikimo periodas užtrunka keletą mėnesių, neretai raumenų funkcija visiškai neatsistato. Pagrindinė poliomielito kontrolės priemonė – skiepai. Lietuvoje nuo 2007 m. yra skiepijama tik IPV vakcina.

-T y m a i-

Kas yra tymai? Tymai – tai ūmi, itin užkrečiama virusinė infekcija, plintanti oro lašeliniu būdu ir pasireiškianti karščiavimu, bėrimu ir kvėpavimo takų bei akių junginės uždegimu. Tymai buvo ir iki šiol yra viena dažniausių mirčių priežasčių tarp visų vakcinomis kontroliuojamų ligų. Tymais vis dar labai daug sergama šalyse, kur skiepijimų apimtys nepakankamos. Koks sukėlėjas? Tymų sukėlėjas priklauso Paramyxovirus šeimos Morbillivirus genčiai. Tai vieno antigeninio tipo RNR turintis virusas, mažai atsparus išorinėje aplinkoje. Tymų virusai yra ypač lakūs, todėl, nesiėmus specialių priemonių, jie plinta oro srautais pastato ribose: koridoriais, laiptinėmis, ventiliacijos kanalais, instaliacijų šachtomis ir pan. Virusas labai jautrus ultravioletinei radiacijai, todėl lauke tikimybė užsikrėsti labai maža. Tymų infekcijos šaltinis – sergantis žmogus. Iš infekuoto asmens tymų virusas išsiskiria per kvėpavimo takus, pradedant pirmomis ligos dienomis, iš viso 4–7 dienas. Pagrindinis perdavimo būdas – oro lašelinis. Tymams imlūs yra ir vaikai, ir suaugusieji. Iki 90–95 proc. imlių, imuniteto neturinčių asmenų, kontaktavusių su sergančiuoju tymais, suserga. Tymų inkubacinis periodas trunka nuo 7–9 iki 17, kartais – iki 21 dienos. Liga prasideda karščiavimu, kosuliu, sloga, akių junginių uždegimu. Po 1–2 dienų nuo ligos pradžios išberia, pirmiausia – galvos srityje, vėliau bėrimas apima liemenį, galūnes. Bėrimui nykstant, jo vietoje dar kurį laiką išlieka rusva pigmentacija. Sergant tymais, dažnai dar prisideda viruso sukeltas plaučių uždegimas, gerklų pažeidimas (krupas), rečiau – smegenų uždegimas (encefalitas). Dažniausios tymų komplikacijos – palučių uždegimas, laringitas, otitas. Retais atvejais gali komplikuotis encefalitu.

Tymų vakcina pasaulyje skiepijama jau daugiau nei 40 metų. Tai gyvų susilpnintų virusų vakcina, skiepijama antraisiais gyvenimo metais. Kad susidarytų ilgalaikis imunitetas ir imuninės atminties mechanizmai, tymų vakcinomis būtina skiepyti bent du kartus. Lietuvoje vaikai pagal nacionalinį skiepų kalendorių yra skiepijami 15 mėn. ir 6–7 metų amžiaus. Skiepijama kombinuota tymų, epideminio parotito, raudonukės (MMR) vakcina. Lietuvoje nuo tymų pradėta skiepyti 1964 metais.

-R a u d o n u k ė-

Kas yra raudonukė? Raudonukė – tai ūmi virusinė infekcija, pasireiškianti karščiavimu, makulopapuliniu bėrimu bei limfmazgių reakcija. Vaikams raudonukė – visiškai nesunki liga. Visi klinikiniai simptomai lengvi, liga greitai praeina, komplikacijos itin retos. Pavojingiausia raudonukė nėščioms moterims, nes raudonukės virusas pasižymi stipriu teratogeniniu (sukeliančiu genų arba chromosomų mutaciją, gemalo raidos sutrikimus) poveikiu, todėl raudonuke susirgus nėščiai moteriai kyla didelis vaisiaus apsigimimo pavojus. Kas sukėlėjas? Raudonukės virusas yra RNR turintis virusas, priklausantis Togavirus šeimai.

Infekcijos šaltinis – sergantieji raudonuke. Labiausiai užkratą jie platina tuomet, kai būna išberti, tačiau virusus į aplinką išskiria ir keletą dienų iki, ir po bėrimo. Iš ligonio organizmo raudonukės virusas išsiskiria apie dvi savaites: iki 10 dienų prieš atsirandant bėrimams ir kelias dienas išbėrus. Raudonukė nėra sunki liga, bėrimas būna sunkiai pastebimas, todėl kartais žmonės ja perserga patys to nežinodami. Tačiau tokie asmenys aplinkiniams itin pavojingi kaip infekcijos šaltinis. Raudonukei imlūs yra ir vaikai, ir suaugusieji. Užkratas plinta oro lašiniu būdu. Užsikrečiama būnant vienoje patalpoje su ligoniu. Nėščios moterys, dirbančios vaikų kolektyvuose (pvz., darželiuose, mokyklose ir kt.), gali užsikrėsti nuo lengvomis, kartais net nepastebimomis raudonukės formomis sergančių vaikų. Kokie yra raudonukės simptomai? Inkubacinis raudonukės periodas trunka 15–24 dienas. Vaikai arba suaugusieji ja perserga nesunkiai: 2–3 dienas karščiuoja, atsiranda bėrimas, trunkantis nuo kelių valandų iki 2–3 dienų. Sergant raudonuke dažnai padidėja pakaušio limfmazgiai, tačiau tai nėra patikimas diagnostikos požymis. Ši liga labai pavojinga nėščiosioms, nes galimas vaisiaus apsigimimas, vadinamasis įgimtos raudonukės sindromas. Kuo ankstesniu nėštumo metu susergama, tuo apsigimimai sunkesni. Susirgus nėštumo pradžioje, dažnai įvyksta persileidimai. Susirgus per pirmąjį nėštumo trimestrą, tikimybė, kad šių moterų kūdikiai gims su sunkiais širdies, smegenų apsigimimais, bus akli ar kurti, yra didesnė nei 80 proc. Todėl nustačius, kad nėščioji serga ūmia raudonukės infekcija, neretai rekomenduojama nutraukti nėštumą.

Kaip apsisaugoti nuo raudonukės? Patikimiausia raudonukės profilaktikos priemonė – raudonukės vakcinos skiepijimas. Skiepijama kombinuota tymų-epideminio parotito-raudonukės (MMR) vakcina. Vakcina skiepijama antraisiais gyvenimo metais, jos antroji dozė – ikimokyklinio amžiaus vaikams.

-E p i d e m i n i s  p a r o t i t a s- (kiaulytė)

Kas yra epideminis parotitas? Epideminis parotitas – tai ūmi virusinė infekcija, pažeidžianti seilių liaukas, smegenų dangalus, kasą, lyties liaukas. Sukėlėjas – paramyxo grupės virusas, giminingas parainfluenza virusams. Tai gana pastovus virusas, žinomas tik vienas jo serotipas. Virusas gana atsparus išorinėje aplinkoje: kambario temperatūroje gali išlikti iki keturių dienų, tačiau greitai žūva, paveiktas ultravioletinių spindulių ar dezinfekuojamųjų medžiagų.

Kaip užsikrečiama epideminiu parotitu? Žmogus yra vienintelis epideminio parotito viruso šaltinis. Iš ligonio virusas išsiskiria lašeliniu būdu per orą. Sveiki, imlūs asmenys užsikrečia būdami vienoje patalpoje su ligoniu, tačiau epideminio parotito infekcija nėra labai laki, todėl užsikrečiama tik ilgai bendraujant su ligoniu. Dažniausiai epideminis parotitas būna nesunki liga, tačiau kai kurie ja serga labai sunkiai. Dažniausiai epideminiu parotitu sunkiau serga paaugliai ar jauni suaugusieji. Tipiškiausias epideminio parotito požymis – seilių liaukų patinimas. Sergant epideminiu parotitu, gali patinti liaukos, prasidėti virusinis galvos smegenų dangalų uždegimas (meningitas), kasos uždegimas (pankreatitas), gali būti pažeidžiamos lyties liaukos. Manoma, kad abipusis sėklidžių uždegimas kartais gali būti vyriško nevaisingumo priežastis. Labai retais atvejais kiaulytės virusas pažeidžia smegenis – sukelia encefalitą. Kitos labai retos komplikacijos – kurtumas, diabetas.

Kaip išvengti epideminio parotito? Lietuvoje nuo epideminio parotito skiepijama kombinuota tymų, epideminio parotito ir raudonukės (MMR) vakcina. Šia vakcina vaikai skiepijami du kartus: antraisiais gyvenimo metais ir 6–7 metų amžiaus.

B tipo Haemophilus influenzae infekcija

Haemophilus influenzae B infekcija (Hib) – tai infekcija, kuri buvo ir išlieka viena pagrindinių invazinių bakterinių ligų priežasčių pasaulyje. Ji sukelia bakteremiją (bakterijų buvimą kraujyje), gyvybei pavojingą epiglotitą (antgerklio uždegimą), plaučių uždegimą ir meningitą (smegenis gaubiančių dangalų uždegimą). Tai mažų vaikų liga, kuria dažniausiai serga vaikai iki 5 metų amžiaus. Sergamumas šia infekcija padidėja rugsėjo–gruodžio ir kovo–gegužės mėnesiais.

Kas sukėlėjas? Įvairiose pasaulio dalyse paplitę skirtingi Hib klonai, tačiau sukeliamų ligų klinikinė eiga beveik nesiskiria. Hib sukėlėjas yra gramneigiamos bakterijos, kurios pagal kapsulės struktūrą skirstomos į šešis tipus. Aktualiausias ir pavojingiausias – B tipas. Su juo susiję net apie 95 proc. invazinių klinikinių formų.

Kaip užsikrečiama Hib? Infekcijos šaltinis – sergantis žmogus arba sveikas bakterijų nešiotojas. Beveik visi vaikai iki 5 metų susiduria su Hib. Infekcija plinta oro lašeliniu būdu, kosint ir čiaudint, esant glaudžiam kontaktui. Hib infekcijai vystytis įtakos turi imuninės sistemos būklė, gretutinės ligos, ypač virusinės kvėpavimo sistemos ligos. Hib sukeltos ligos būna sunkesnės, palyginti su kitų bakterijų sukeltomis ligomis. Klinikiniai Hib sukeliamų ligų simptomai dažniausiai mažai skiriasi nuo kitų sukėlėjų sukeltų ligų, tik pagal klinikinius požymius dažniausiai diagnozuojamas Hib sukeltas epiglotitas (antgerklio uždegimas). Tad Hib diagnozei patvirtinti reikalingi atitinkami tyrimai.

Kaip apsisaugoti nuo Hib? Skiepai yra veiksmingiausia priemonė, apsauganti nuo Hib, ir ne tik nuo sunkių šios infekcijos formų, bet ir nuo mirties atvejų. Lietuvos vaikai skiepijami pagal Nacionalinę imunoprofilaktikos programą konjuguota Hib vakcina. Šia vakcina yra skiepijama kartu su kokliušo, difterijos, stabligės (DTP) ir poliomielito (IPV) vakcina atitinkamai 2, 4, 6 ir 18 mėn. vaikai. Įskiepijus visas rekomenduojamas Hib vakcinos dozes, įgyjamas patikimas ir ilgalaikis imunitetas.

-P n e u m o k o k i n ė   i n f e k c i j a  (PCV vakcina)-

Kas yra pneumokokinė infekcija? Pneumokokinė infekcija – tai ūmi bakterinė infekcija, galinti sukelti įvairias ligas. Dažniausiai pneumokokinės infekcijos sukėlėjas sukelia plaučių uždegimą, bet gali būti ir meningito, anginos, endokardito (vidiniame širdies sluoksnyje (endokarde) arba širdies vožtuvuose esančio bakterijų ar grybelių židinio sukelta liga) bei kitų ligų priežastis – tai priklauso nuo infekcinio proceso lokalizacijos. Pneumokokai – viena dažniausių pneumonijos ir viduriniosios ausies uždegimo priežastis.

Kas sukėlėjas? Streptococcus pneumoniae – gramteigiamas diplokokas, aptinkamas viršutiniuose kvėpavimo takuose. Žinoma apie 100 pneumokokų serotipų, iš jų net 60 proc. susirgimų tarp vaikų sukelia serotipai 14, 6B, 1, 19F, 23 F. Be jų, prisidėjus 6A, 18C, 5, 19A, 9V ir 4 serotipams, visi 11 sukelia daugiau nei 80 proc. susirgimų.

Kaip užsikrečiama pneumokokine infekcija? Pneumokokinė infekcija gana plačiai paplitusi ir tarp vaikų, ir tarp suaugusiųjų, ypač didelė rizika – vaikams iki 5 metų ir vyresniems nei 65 metų asmenims. Šių bakterijų neretai galima aptikti visiškai sveikų žmonių nosiaryklėje. Sukėlėjas plinta oro lašeliais, kai patenka į žmogaus apatinės kvėpavimo takų dalis, dauginasi, dėl to vystosi kvėpavimo takų uždegimas. Didesnę riziką susirgti turi žmonės, sergantys lėtinėmis ligomis, kurių nusilpęs imunitetas. Susergama ir dėl nepalankių išorinių veiksnių: peršalimo, pervargimo, stresinės situacijos, virusinės viršutinių kvėpavimo takų infekcijos ir kita.

Kokie yra simptomai? Pneumokokinė infekcija – tai skirtingai kliniškai pasireiškiančių ligų, kurias sukelia pneumonijos streptokokas, grupė. Pneumokoko sukeltų ligų klinikinė eiga nesiskiria nuo kitų bakterijų sukeltų ligų, tačiau dažniausiai būna labai sunki. Galima išskirti kelis simptomus: staigus karščiavimas, stiprus skausmas krūtinės srityje, kosulys, dusulys, tačiau pneumokokinė infekcija neturi jai būdingų specifinių klinikinių simptomų. Kaip apsisaugoti nuo pneumokokinės infekcijos? Nors didelį vaidmenį siekiant išvengti ligos vaidina nespecifinės apsaugos priemonės – imuniteto stiprinimas, bendrų asmens higienos įgūdžių taikymas ir kt., tačiau skiepai yra pati veiksmingiausia nuo pneumokokinės infekcijos apsauganti priemonė. Šiuo metu Europoje naudojamos dviejų tipų vakcinos nuo pneumokokinės infekcijos: konjuguota ir polisacharidinė pneumokokinės infekcijos vakcina. Kūdikiai ir vaikai iki 2 metų skiepijami konjuguota pneumokokinės infekcijos vakcina (susidaro 10 metų imunitetas), o vyresni nei 2 metų vaikai ir suaugusieji – polisacharidine vakcina (susidaro 5 metų imunitetas).

-B tipo meningokokinė infekcija (MenB vakcina)-

Meningokokinė infekcija – tai ūmi bakterinė infekcija, kurios sunkiausios klinikinės formos – žaibinis sepsis (kraujo užkrėtimas) ar pūlingas meningitas (galvos ir nugaros smegenų dangalų uždegimas).
Šią infekciją sukelia Neisseria meningitidis – gramneigiama bakterija. Ši bakterija sukelia beveik pusę bakterinių meningitų. Išskiriama daugiau nei 13 jos tipų, tačiau labiausiai paplitę A, B, C, Y ir W135. Ši infekcija paplitusi visame pasaulyje. A tipas  Europoje susirgimus sukelia retai, čia labiausiai paplitę B ir C tipai.

Susirgimai dažnesni šaltuoju sezonu: rudens–žiemos-pavasario mėnesiais.
Infekcija plinta oro lašeliniu būdu, imlūs asmenys artimo kontakto metu užsikrečia per kvėpavimo takus. Užkrėsti gali tiek sergantis asmuo, tiek sveikas bakterijų nešiotojas. Bakterijų nešiojimas gali tęstis iki kelių savaičių. Inkubacinis periodas svyruoja 1-10 dienų (vidutiniškai 4 dienos). Meningokokinė infekcija yra pavojinga įvairaus amžiaus žmonėms, tačiau dažniausiai ja serga vaikai iki 5 metų amžiaus. Pavojus susirgti yra ir kitiems: esant susirgimams virusinėmis respiracinėmis infekcijomis, nusilpus imunitetui, stresui ir kita.

Ankstyvieji meningokokinės ligos požymiai panašūs į peršalimo ligų: karščiavimas, galvos skausmas, šaltkrėtis, sprando raumenų sustingimas, vėmimas. Ligai progresuojant ligos eiga sunkėja – išryškėja odos bėrimas. Skiriamos šios  klinikinės formos: lokalizuotos – lengvos (meningokokų nešiojimas, ūminis nosiaryklės uždegimas); generalizuotos – sunkios (meningokokcemija, meningitas, meningoencefalitas); retos formos (perikarditas, endokarditas, artritas, poliartritas, pneumonija ir kita).

Meningokokinės infekcijos gydymui naudojami antibiotikai. Susirgus rekomenduojama kreiptis į asmens sveikatos priežiūros įstaigą, savo šeimos gydytoją, kuris skirs atitinkamą gydymą. Kaip ir kitų infekcijų atveju, svarbu užtikrinti kuo mažesnį sergančio asmens kontaktavimą su sveikais asmenimis. Antimikrobinė profilaktika rekomenduojama tik asmenims, glaudžiai kontaktavusiems su ligoniu.
Siekiant sumažinti užsikrėtimo riziką rekomenduojama:

  • reguliariai plauti rankas;
  • laikytis kosėjimo ir čiaudėjimo etiketo (kosint ar čiaudint prisidengti nosį ir burną vienkartinėmis servetėlėmis, panaudotas – išmesti į šiukšliadėžę);
  • reguliariai vėdinti ir valyti patalpas;
  • svarbu užtikrinti kuo mažesnį sergančio asmens kontaktavimą su sveikais asmenimis.

Meningokokinės vakcinos įskiepijimas rekomenduojamas asmenims, vykstantiems į didelės meningokokinės infekcijos rizikos šalis (šalių sąrašą galima rasti http://www.ulac.lt/lt/keliautojams).
Lietuvoje ir Europoje naudojamos vakcinos, kurios apsaugo nuo A, B, C, Y ir W meningokokinės infekcijos tipų. Skiepytis rekomenduojama visiems, keliaujantiems į kraštus, kur ši infekcija yra paplitusi. Tėvams ar globėjams pageidaujant  paskiepyti savo vaiką ar pasiskiepyti patiems nuo meningokokinės infekcijos reikėtų kreiptis į savo asmens sveikatos priežiūros įstaigą.

-Rotavirusinis enteritas (RV vakcina)-

Rotavirusinis enteritas – tai rotavirusų sukelta žarnyno infekcija, pasireiškianti vėmimu, karščiavimu, viduriavimu, bendra organizmo intoksikacija. Šiai infekcijai būdingas sezoniškumas, pasireiškiantis sergamumo pakilimu šaltuoju metų laiku. Lietuvoje sergamumo padidėjimas kasmet stebimas gruodžio–balandžio mėnesiais. Tačiau susirgimai rotavirusine infekcija registruojami ištisus metus. Dažniausiai registruojami pavieniai infekcijų atvejai, nors sezoninio infekcijos plitimo metu registruojami protrūkiai šeimose ir vaikų kolektyvuose.

Rotavirusinė infekcija (RVI) paplitusi visame pasaulyje. Didesnis sergamumas ir mirštamumas registruojamas besivystančiose šalyse. Dažniausiai rotavirusų sukelta infekcija serga jaunesni nei 5 metų amžiaus vaikai. Nors rečiau, tačiau gali sirgti ir senyvo amžiaus žmonės, suaugę asmenys, kurių nusilpusi imuninė sistema. Sunkiausiomis ligos formomis pirmą kartą serga 3 – 35 mėnesių kūdikiai ir vaikai. Vyresni vaikai ir suaugę asmenys gali sirgti ir pakartotinai, tačiau lengvesnėmis formomis arba be klinikinių ligos požymių. Lietuvoje didžiausi sergamumo RVI rodikliai yra iki 2 metų amžiaus vaikų grupėje, vyresni vaikai ir suaugusieji asmenys serga žymiai rečiau.

Infekciją sukelia rato formos virusai – rotavirusai.  Jei žiūrite į rota virusą per mikroskopą, jis turi apvalią formą. Lotynų kalboje žodis ratas yra „rota“, kuris paaiškina, kaip virusas gavo savo pavadinimą. Jie santykinai atsparūs išorinėje aplinkoje. Esant 4°  – 20° C temperatūrai jie išlieka gyvybingi kelis mėnesius. Rotavirusai yra gana atsparūs buityje naudojamiems švelnaus poveikio plovikliams, tačiau greitai žūsta veikiami chloro turinčiomis dezinfekuojančiomis priemonėmis, virinant.

Ligoniui gausiai viduriuojant rotavirusai labai dideliais kiekiais išsiskiria su išmatomis. Užsikrėtimui pakanka tik 10 viruso dalelių. Virusas išskiriamas ūmiu ligos periodu, vidutiniškai 4 – 6 dienas. Todėl rotavirusų atsparumas išorinėje aplinkoje ir labai maža užkrečiamoji dozė sudaro prielaidas plačiam jų paplitimui visuomenėje.

Pagrindinis rotavirusinės infekcijos šaltinis – sergantis žmogus. Dažniausiai ligos sukėlėjus platina rotavirusu užsikrėtę vaikai ir besimptome infekcija sergantys suaugusieji. Nuo gyvūnų RVI neužsikrečiama, nes tarp jų cirkuliuojančių virusų padermės žmogui nepavojingos. Rotavirusais užsikrečiama per burną. Pagrindinis RVI plitimo būdas – fekalinis – oralinis. Kadangi virusai ilgą laiką gali išlikti gyvybingi aplinkoje, todėl jie gali plisti per įvairius daiktus, kuriuos vaikai gali įsidėti į burną. Rotavirusine infekcija galima užsikrėsti ir nuo maisto, jei jis buvo  gamintas virusais užterštomis rankomis. Dažniausiai tai maistas, vartojamas be papildomo apdorojimo šiluma, pavyzdžiui, sumuštiniai, mišrainės. Vaikų kolektyvuose vaikai dažniausiai užsikrečia vienas nuo kito, o suaugusieji paprastai užsikrečia šeimose nuo mažų vaikų. Asmenys, sergantys besimptome ligos forma, kelia epidemiologinį pavojų, jei namuose ar kolektyve neužtikrinama nuolatinė rankų higiena.

Pirmieji ligos simptomai pasireiškia po 24 – 72 valandų po užsikrėtimo.  Lengvos ligos formos retai išaiškinamos. Dažnesnės vidutinio sunkumo formos. Liga prasideda ūmiai. Pagrindinis ankstyvasis simptomas – vėmimas, kuris tęsiasi nuo 2 iki 6 dienų. Vemiama 3 – 4 kartus per parą. Kiek vėliau ligonis pradeda viduriuoti. Viduriuojama dažnai, net iki 20 kartų per parą, išmatos skystos arba pusiau skystos. Viduriavimas tęsiasi ilgiau nei vėmimas. Ligos pradžioje skauda pilvą. Vaikams gali būti ir lengvų viršutinių kvėpavimo takų uždegimo požymių. Beveik 90 % ligonių karščiuoja. Karščiavimas gali būti labai įvairus: nuo subfebrilaus iki labai aukšto ir trunka iki  3-4 dienų. Laikinai gali sutrikti pieno ir jo produktų virškinimas. Viduriuojant ir vemiant netenkama daug vandens ir druskų, t. y. sutrinka elektrolitų balansas. Sunki  dehidratacija gali būti labai pavojinga kūdikiams ir mažiems vaikams.

Kūdikiams iki 3 mėnesių amžiaus kliniškai pasireiškiantys susirgimai reti, nes jie gauna motinos antikūnus kartu su motinos pienu. Būdingi rotavirusinei infekcijai simptomai gali nepasireikšti, tačiau jie su išmatomis į aplinką išskiria didelius viruso kiekius. Persirgus rotavirusine infekcija išsivysto ilgalaikis imunitetas sunkios formos susirgimui. Susirgus pakartotinai klinikiniai ligos požymiai ir simptomai būna žymiai lengvesni. Imunitetas susilpnėja senyvame amžiuje, dėl to užsikrėtus senyvo amžiaus asmenims gali išsivystyti sunkios ligos formos.

Tik pagal ligos požymius rotavirusinės infekcijos diagnozuoti negalima, nes viduriavimus sukelia ir kiti virusai bei bakterijos. Diagnostikai svarbūs laboratoriniai tyrimai, todėl reikia kreiptis į gydytoją, kad jis nustatytų diagnozę ir paskirtų tinkamą gydymą.

Profilaktika

  • Patikimiausia specifinė rotavirusinės infekcijos profilaktika – skiepijimai rotavirusine vakcina.
  • Nespecifinėmis profilaktikos priemonėmis galima sumažinti rotavirusų plitimą vaikų kolektyvuose ir šeimose:

Rankų higiena – pagrindinė profilaktikos priemonė, mažinanti rotavirusinės infekcijos plitimo riziką. Plaunant rankas su muilu, nuo jų pašalinama beveik 95 proc. žmogui patogeninių bakterijų ir virusų. Rankas plauti būtina ne tik pasinaudojus tualetu ar po sąlyčio su ligonio išmatomis, bet grįžus  iš parduotuvės, po važiavimo visuomeniniu transportu, kiekvieną kartą prieš valgį ir maisto gaminimą. Kol maži vaikai nesugeba patys nusiplauti tinkamai rankų, tai turėtų daryti kolektyvuose personalas, o namuose – tėvai. Kadangi ikimokyklinio amžiaus vaikai labai imlūs RVI, todėl ji lengvai  plinta kolektyvuose. Jei vaikas suviduriavo, apsivėmė, patariama tokio vaiko neleisti į darželį ar kitus vaikų susibūrimus. Sergantysis virusus išskiria vidutiniškai 7 dienas, todėl vaiko į kolektyvą nereikėtų leisti, kol yra klinikiniai ligos simptomai ir dar kelias dienas.

Ligoniui namuose reikėtų paskirti atskirą kambarį ar jo dalį. Kambarį, kuriame guli ligonis, būtina gerai vėdinti. Sergančiojo slaugai naudoti kuo daugiau vienkartinių slaugos priemonių. Tualetą ir ligonio kambarį valyti atskirais įrankiais, šluostėmis, naudojant chloro turinčias dezinfekcines medžiagas. Saugiai šalinti sergančiojo kūdikio sauskelnes, atskirai laikyti ir skalbti nešvarius ligonio rankšluosčius, baltinius. Patartina juos 15 minučių pavirinti su skalbimo milteliais. Išdžiovintus skalbinius gerai išlyginti karšta laidyne. Vaiko žaislus plauti muilo ar sodos tirpalu, skalauti tekančiu vandeniu, išdžiovinti. Maitinimas krūtimi yra patikima profilaktika, apsauganti kūdikius nuo užsikrėtimo rotavirusais.

 ŽPV skiepai (skiepai nuo Žmogaus papilomos viruso (ŽPV) / Skiepai nuo gimdos kaklelio vėžio)

Gimdos kaklelio vėžį dažniausiai sukelia progresuojanti žmogaus papilomos viruso (ŽPV) infekcija, nuo kurios gali apsaugoti skiepai.

Užkrečiamųjų ligų ir AIDS centro duomenimis, skiepijimų aprėptys nuo ŽPV infekcijos pastaraisiais metais turėjo didėjimo tendenciją: 2018 m. paskiepytų pirma ŽPV vakcinos doze aprėptys siekė – 77,8 proc., antra – 65,2 proc., o metais anksčiau (2017m.) skiepijimų aprėptys buvo gerokai žemesnės – atitinkamai 43,2 ir 27,7 procentai.

Lietuvoje nuo ŽPV infekcijos nemokamai pradėtos skiepyti 11 metų mergaitės nuo 2016 m. rugsėjo pagal Lietuvos vaikų profilaktinių skiepijimų kalendorių. ŽPV skiepijimų schemą sudaro dvi vakcinos dozės, tarp kurių turi būti ne trumpesnė kaip 6 mėn. pertrauka. Šiuo metu Lietuvoje pagal vaikų profilaktinių skiepijimų kalendorių nuo ŽPV infekcijos skiepijama „Cervarix“ vakcina, kuri apsaugo nuo 16 ir 18 ŽPV tipų, kurie yra dažniausia gimdos kaklelio vėžio ar ikivėžinių gimdos kaklelio pakitimų priežastis. Dėl nemokamos vakcinacijos nuo ŽPV infekcijos reikia kreiptis į savo šeimos gydytoją.

Vyresni asmenys nuo ŽPV infekcijos gali pasiskiepyti savo lėšomis. Visose ES šalyse skiepai nuo ŽPV infekcijos yra įtraukti į valstybės apmokamą vaikų profilaktinių skiepijimų kalendorių. Skiepijant ŽPV vakcinomis, devynios iš dešimties moterų apsaugomos nuo ikivėžinių gimdos kaklelio pakitimų atsiradimo bei daugiau kaip septynios iš dešimties (75 proc.) moterų išvengia gimdos kaklelio vėžio.

Tarptautinės organizacijos primena, kad Europoje kasmet registruojama apie 33 tūkst. naujų susirgimų gimdos kaklelio vėžiu ir kas antra moteris nuo jo miršta. Pasaulio sveikatos organizacijos duomenimis, 2018 metais pasaulyje diagnozuota 570 tūkst. naujų gimdos kaklelio vėžio atvejų ir tai ketvirtas dažniausiai pasitaikantis moterų vėžys. Lietuvoje kasmet apie 450 moterų diagnozuojamas gimdos kaklelio vėžys, iš kurių pusė miršta nuo jo. 

ŽPV infekcija plinta visų rūšių lytinių santykių metu. Užsikrėtusiems asmenims dažnai nebūna jokių simptomų, tačiau jie virusą gali perduoti kitiems. Per savo gyvenimą ŽPV užsikrečia 70–80 proc. lytiškai aktyvių asmenų, net ir tie, kurie turėjo tik vieną lytinį partnerį.

Informaciją paruošė: visuomenės sveikatos specialistė, vykdanti visuomenė sveikatos stebėseną, Eglė Vaišnorienė

Informacijos šaltinis:

  • Mickienė A., Vėlyvytė D., Žagminas K. Užkrečiamųjų ligų epidemiologijos pagrindai: universiteto vadovėlis. 2012, 416 p.
  • Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2019 m. sausio 28 d. įsakymas Nr. V-115 „Dėl nacionalinės imunoprofilaktikos 2019–2023 metų programos patvirtinimo“, https://e-seimas.lrs.lt/portal/legalAct/lt/TAD/a88940c123b911e9b246d9cc49389932
  • Haverkate M., D’Ancona F., Giambi C., Johansen K., Lopalco P. L., Cozza V., Appelgren E., on behalf of the VENICE project gatekeepers and contact points. Mandatory and recommended vaccination in the EU, Iceland and Norway: results of the VENICE 2010 survey on the ways of implementing national vaccination programmes. Euro Surveill. 2012;17(22):pii=20183. Available online: http://www.eurosurveillance.org/ViewArticle.aspx?ArticleId=20183
  • Užkrečiamųjų ligų ir AIDS centro tinklapis http://www.ulac.lt/ligos

 

 

Skip to content