Šiais laikais vis labiau vertinamas vaikų individualumas: pasiekimai, stiprybės, būdo bruožai. Tačiau tėvai dažnai klausia: kada vaikai išmoks bendrystės, dalijimosi bei kitų svarbių vertybių. Konkurencija tarp vaikų yra neišvengiama bei skatina vaikų tobulėjimą. Vis tik, mokėjimas sugyventi su kitais yra didesnis tikslas. Tad šiame straipsnyje aptarsime, kokie iššūkiai gali kilti šeimoje augant keliems vaikams bei kaip į tai reaguoti idant vaikų tarpasmeninė patirtis kuo mažiau apkarstų.
Vaikų konfliktai dažnai iššaukia senus, bet stiprius tėvų prisiminimus. Trauminiai praeities aspektai paprastai geriau prisimenami nei pozityvūs. To pasekoje tėvai gali itin jautriai sureaguoti į vaikų verksmą, nekontroliuojamą elgesį, bet nepastebėti švelnumo ar rūpesčio tam tikruose konfliktų momentuose. Todėl siekiant tinkamiau reaguoti į konfliktus, svarbu įsisąmoninti savo pačių vaikystės patirtį.
Toliau aptarsime dažniausiai iškylančius aspektus, kurie svarbūs atliepiant į brolių seserų nesutarimus.
Temperamento skirtumai
Jei vienas vaikas aktyvus, temperamentingas, dominuojantis, o kitas tylus, pasyvus, bandydami pastarąjį užtarti, tėvai nejučia gali šią persvarą sustiprinti. Sugėdindami ir apibardami agresorių tėvai įgalina pasyvesnį vaiką priprasti prie aukos pozicijos arba ja naudotis. Tokia pozicija gali privesti prie to, kad vaikas tampa užgauliojimų taikiniu mokykloje ar kitose aplinkose. Pasyvesnio vaiko gynimas – vienas kraštutinumas. Kita galima tėvų reakcija – tai bandymas tokį vaiką radikaliai pakeisti nepaisant jo jautrumo. Tarsi norint išrauti jį su visomis šaknimis ir užauginti storesnę odą. Svarbu priimti vaikus tokius, kokie jie yra ir suprasti, kad jauname amžiuje charakterio ypatybės dar tik formuojasi, tad nederėtų vaikams lipdyti etikečių, kurios įspraustų juos į statišką nelanksčią poziciją. Tiek guvesnis vaikas gali mokytis jautrumo, tiek jautresnis gali išmokti pats apsiginti.
Palyginimai
Tėvai neretai linkę lyginti vaikus tarpusavyje. Vis tik, dažniausiai lyginantys komentarai skaudina ir gali būti ilgam prisiminti. Išaukštintas vaikas tampa kito vaiko pavydo, pykčio taikiniu. Pastarasis gali nuleisti rankas, nebesikreipia tėvų pagalbos, kai ji yra reikalinga. O jei ir ima stengtis, varžytis su išgirtuoju, kokias pasekmes tai turi judviejų santykiams? Vaikai ir taip lygina save tarpusavyje, tačiau tėvų žodis kur kas svaresnis. Kai norite aptarti vaiko sunkumus ar trūkumus, pasistenkite tai aptarti individualiai, be palyginimo, primindami, kad esate tam, kad padėtumėte. Išsakant tiek kritiką, tiek pagyrimus pravartu paklausti vaiko, kas jo manymu pavyko prastai, kas gerai, ką jis galėtų padaryti kitaip. Tai moko juos stebėti savo paties elgesį.
Disciplinavimas
Vaikai turėtų mokytis tarpusavio nesutarimus spęsti savarankiškai ir kad jų saugumas – jų atsakomybė. Pastebima, kad kai peštynių akivaizdoje yra tėvai, tikėtina, jog vaikai rimčiau sužeis vienas kitą. Vidinė savikontrolė perkeliama į tėvus ir taip lengviau peržengiamos ribos. Ana Freud (1973) aprašė pastebėjimą, kaip karo prieglaudoje elgėsi du 22 mėn. vaikai. Berniukui verkiant prie jo priartėjo to paties amžiaus mergaitė ir ėmė empatiškai raminti, guosti. Vaikų grupelėms priskyrus globėjus, vaikų elgesys radikaliai pasikeitė: jie tapo reiklūs, konkurencingi, sunkiai tramdomi (p.590, cit. pgl. Skrzypek, K., Stadnicka-Dmitriew, Z., & Maciejewska). Matant kokią įtaką vaikų elgesiui gali turėti suaugusiųjų buvimas, įsiterpti į konfliktus pravartu, kai jie tampa nebekontroliuojami ar pernelyg dažni. Štai, ką tėvai gali padaryti:
• Pirmiausia turėtumėte patys nurimti, nereaguoti impulsyviai.
• Kreipkitės į abu vaikus kartu.
• Kreipkitės į vaikus atskirai individualiam disciplinavimui.
• Suveskite vaikus kartu, priminkite, kad jie atsakingi vienas už kitą.
• Galiausiai suplanuokite bendras šeimos veiklas, kurios leistų šeimos nariams vėl pajusti artumą.
Individualus pokalbis leidžia vaikams geriau išgirsti tėvus bei neleidžia vaikams susivienyti prieš disciplinavimą. Individualaus dėmesio ir nuraminimo reikia tiek tam vaikui, kuris prarado kontrolę, tiek tam, kuris nukentėjo. Taip pat, tikėtina, kad atskirti vaikai pajus, kaip nepaisant įvykusio nesutarimo jie vis tiek nori būti kartu.
Disciplinavimas turėtų atitikti nusižengimą ir nebūti perdėtas antraip vaikai gali priprasti prie nuolatinio baudimo. Vis tik, į aršias, dažnai pasikartojančias peštynes būtina atkreipti dėmesį ne tik disciplinuojant, bet ir įvertinant platesnį vaiko kontekstą, poreikių patenkinimą. Vaikai, kurie stokoja tėvų ar mokytojų emocinio dėmesio gali priprasti prie agresyvių santykių su broliais, seserimis. Dažnai tokios interakcijos vaikams labiau priimtinos negu skausmas priklausant nuo nepatikimos ar neprieinamos motinos. Net ir nedraugiškame, agresyviame santykyje su broliais, seserimis vaikai gali jausti artumo, susiliejimo su kitais iliuziją. Kai kuriems vaikams net ir neigiamas dėmesys yra geriau nei jokio dėmesio. Tironiška agresija gali būti suprantama kaip pažeidžiamumo perkėlimas į kitą, kai pačiam išbūti su savo pažeidžiamumu yra per sunku.
Taigi, brolių seserų nesutarimai yra neišvengiama jų raidos dalis, galinti daug ko vaikus išmokyti. Pravartu atliepti į vaikų jausmus ir mokyti savikontrolės, kad nesutarimus išspręstų patys. Verta suklusti ir įsiterpti, kai konfliktai pernelyg dažni ar agresyvūs. Įvertinti, kokius neatlieptus vaikų poreikius tai gali identifikuoti.
Informaciją parengė psichologė Agnė Antanaitytė
Šaltiniai:
Brazelton, T.B., & Sparrow, J. D. (2005). Understanding Sibling Rivalry – The Brazelton Way. Da Capo Lifelong Books.
Skrzypek, K., Stadnicka-Dmitriew, Z., & Maciejewska, B. (2014). Siblings: Envy and Rivalry, Coexistence and Concern. Routledge.